Ragakapos gamtos parkas

Pridėti prie maršruto

       

 

Jūsų vardas Adresato el. paštas Siunčiama informacija Ragakapos gamtos parkas https://visitjurmala.lv/lt/planavimas/aktyvus-poilsis/gamtos-parkai-ir-takai/ragakapos-gamtos-parkas/ragakapos-gamtos-parkas/ Patikros kodas

Siųsti

+9

Parko plotas yra 150 hektarų. Ragakapos gamtos parkas yra ypač saugojama gamtos teritorija, įkurtas siekiant išsaugoti senais pušynais apaugusias kopas ir gamtinę įvairovę jūros pakrantėje. Ragakapa, kurios aukštis yra 17 metrų, yra saugoma valstybės nuo 1962 metų. Siekiant supažindinti lankytojus su teritorijos gamtos vertybėmis, parke įrengti du pažintiniai takai. Vienas iš jų eina per pušyną, yra apytikriai 2 km ilgio, einama daugiausia medinėmis lentomis. Yra įrengti informaciniai stendai ir suoleliai, o statesnėse vietose – laipteliai. Šalia buities muziejaus nuo šio tako laiptais galima patekti į kitą pažintinį taką, kurį prižiūri AS „Latvijas valsts meži“.
Eidami šiuo taku rasite informacijos apie parko gamtos įvairovę, nepaprastą Ragakapos kraštovaizdžio istoriją, čia augančius augalus, natūralų senų pušynų gyvenimą ir miške paliktus vabzdžių pėdsakus. Nuolatos besikeičianti gamtos parko ekosistema yra vienintelis daugybės retų rūšių prieglobstis. Čia aptikti septyni Europos Sąjungoje saugomi biotopai, įskaitant embrionines kopas, baltąsias kopas, miškingas pajūrio kopas ir natūraliai susidariusius senus spygliuočių miškus. Miškingose pajūrio kopose yra Latvijoje ypač saugomas biotopas. Parke randama 21 Latvijoje ypač saugoma rūšis: aštuonios augalų, viena grybų, aštuonios vabzdžių ir keturios paukščių rūšys. Parke auga Europos Sąjungoje saugomas smiltyninis gvazdikas, lizdus suka uldukas, juodoji meleta, ligutė ir dirvoninis kalviukas. Dėl šių Ragakapos gamtos parko vertybių jį Europos Sąjunga įtraukė į saugomų teritorijų tinklą NATURA 2000. 

Ragakapos gamtos parke jūsų laukia tiek spalvingi žiedai, tiek ir kuklios išvaizdos augalai. Visi jie prisitaikė augti ypatingomis sąlygomis. Miškingų pajūrio kopų saulės nutviekstuose šlaituose šildosi tos augalų rūšys, kurioms sausa žemė nė kiek nekenkia, o ūksminguose šiaurinės pusės šlaituose augimo sąlygos yra truputį drėgnesnės, todėl ten auga paunksnį mėgstančios rūšys. Jūros artuma, vėjo įtaka ir sūroka smėlėta dirva kuria nepakartojamą mikropasaulį, kuriame išlieka tik patys ištvermingiausieji. Čia aptiktos aštuonios Latvijoje ypač saugomos augalų rūšys.
Latvijos gyventojams kopos paprastai nėra kažkas ypatingo – esame pripratę, kad jos matomos beveik visoje mūsų šalies pakrantėje, kurios ilgis beveik 500 km. Tačiau daugelyje pasaulio vietų tokių kopų apskritai nėra, todėl jos yra unikali europinio masto ekosistema. Daugeliui augalų ir gyvūnų rūšių kopos yra vienintelė tinkama vieta gyventi. Kopų dirvožemio danga yra labai trapi. Kartą sunaikinta ji atsinaujina tik per labai ilgą laikotarpį. Todėl draudžiama ardyti kopų paviršių, įvažiuoti į kopas su mechaninėmis transporto priemonėmis, kūrenti laužus, statyti palapines. Kopos jūros pakrantėje formavosi ištisus šimtmečius. Kažkada keliaujančios balto smėlio kopos 20 amžiaus pradžioje buvo užsodintos mišku ‒ čia buvo pasodinta pušų, kurios ištvėrė sunkias augimo pakrantėje sąlygas. O priekinės kopos, esančios arčiausiai jūros kranto, vis dar formuojasi.
Sausi ir drevėti medžiai yra svarbi gyvenamoji vieta įvairioms paukščių rūšims. Drevėse lizdus suka geniai, zylės, musinukės, dar pelėdos ir net kelios ančių rūšys. Seni ir didelis sausuoliai kartais tampa net savotiškais daugiabučiais namais – medžių ertmėse lizdus gali sukti musinukės ir zylės, po atsilupusia žieve savo lizdelį gali susukti liputis, tuo tarpu nulūžusio medžio kelmo pakraštyje lizdą gali įsirengti kuri nors strazdų rūšis. Medžių uoksai atsiranda įvairiausiais būdais – jie gali atsiverti medžio lūžio vietose, o dėl ant medžių augančių grybų ir vabzdžių jie laikui bėgant medieną pamažu sutrupina, todėl ją paskui gali prakalti paukščiai. Svarbiausi ertmių medyje darytojai miške yra geniai, kurie kiekvienais metais kala naują ertmę – vėlesniais metais jose gali susisukti lizdą kiti paukščiai, patys negalintys iškalti ertmių. Ertmes retkarčiais kala ir dvi zylių rūšys – kuoduotoji ir pilkoji zylė, kurios šiam tikslui dažniausiai renkasi medžius su minkšta, ištrupėjusia mediena.