1854 metų sausio 3 dieną parapijos naudojimui buvo perduota nauja mūrinė bažnyčia. Dabar matome daug kartų perstatytą ir išplėstą bažnyčią. Pirmą kartą prie bažnyčios pastato pristatė atskirą medinę zakristiją. Vadovaujant parapijos pastoriui Fyrufui ir parapijos pirmininkui R. Polmaniui šį priestatą pašventino 1869 metų rugpjūčio 17 dieną. Buvo nuspręsta pastatyti bažnyčiai bokštą, bet I pasaulinis karas neleido to įgyvendinti. Rusų kariuomenė išvežė bažnyčios varpus. O vokiečių kariuomenė per dvejus metus Sluokus nuolatos apšaudydavo. Nekreipdamas dėmesio į šaudymus pastorius V. Ruozeniekas atnaujino pamaldas. Bet 1916 metais buvo uždrausta jas laikyti bažnyčioje. Krikščionys pamaldoms rinkdavosi nuošalesniuose namuose ir net kapinėse. 1919 metais bolševikai apšaudė bažnyčią ir gerokai ją apgadino.
Kitam bažnyčios perstatymui pastoriaus Ruozenieko ir parapijos pirmininko Ungerno Šternbergo iniciatyva pagal architekto Vilhelmo Bokslafo planą vadovavo Rygos mūrininkų vyresnysis Kristianas Kergalvis, medžio apdirbimo darbus atliko E. Šteinertas. Nemažai lėšų perstatymui nuo 1898 metų davė Vidžemės konsistorija, ev. liuteronų Pagalbos draugija, Baltijos celiuliozės fabrikas Sluokoje, dar suaukojo parapijos nariai.
1903 metų rugpjūčio 31 dieną parapija įžengė į naujai perstatytą bažnyčią. Per šias iškilmingas pamaldas skambėjo naujas 18 pūdų sveriantis varpas.
1911 metų spalio 16 dieną Sluokos bažnyčioje buvo pašventinti nauji Walker firmos vargonai.
Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia bei vargonai kentėjo nuo sprogimų ir rusų kareivių plėšikavimo. Tačiau altoriaus paveikslas ir vargonai išliko. Parapija, ypač varpininkas I. Berzinis su žmona Tryne, sugebėjo apsaugoti parapijos turtą. Suaukotomis lėšomis iki 1926 metų bažnyčią pavyko atnaujinti. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčios pastatas, palyginti su kitomis Latvijos bažnyčiomis, nepatyrė didelių nuostolių. Jai buvo būtini tik dideli remonto darbai.
Sluokos bažnyčia apytikriai 322 metus aptarnavo liuteronus visoje Jūrmalos teritorijoje, pradedant Buliais ir baigiant Kalnciemu bei žvejų kaimais. Tik 19 šimtmečio pabaigoje ir 20 šimtmečio pradžioje gyventojų patogumui buvo pastatytos Buldurų (1889), Kemerių (1897) ir Dubultų ( 1909) bažnyčios.