Architektūra

Vienas iš didžiausių Jūrmalos – Latvijos pajūrio kurorto – pasididžiavimų yra unikali medinė architektūra, pradėjusi formuotis XIX amžiuje ir XX amžiaus pradžioje. Jos plėtrai lemiamą įtaką turėjo du veiksniai: prieinamos medžiagos, leidusios pastatyti vilas per vieną sezoną, ir natūralus medžio prisitaikymas prie permainingo Rygos įlankos pakrantės klimato. Ne mažiau svarbios ir estetinės savybės – Latvijoje medžio apdirbimo tradicijos gyvuoja jau kelis šimtmečius, o kiekvieno pastato išvaizda buvo formuojama glaudžiai bendradarbiaujant užsakovui su amatininkais – skardininkais, stikliais, puodžiais ir dažytojais.

Turtingesni gyventojai galėjo pasitelkti profesionalius architektus – daugiausia vokiečių ir latvių kilmės, bet Jūrmalos architektūroje aptinkama ir rusų, suomių bei kitų tautų meistrų darbų. Tarp ryškiausių vardų minimi Artūrs Mēdlingers, Wilhelms Bockslaffs, Heinrichas Scheelis ir Eiženas Laube.

Istorinis Jūrmalos paveldas pagrįstas medinėmis vilomis, o mūrinių pastatų čia nedaug. Miesto architektūrai būdingi puošnūs drožiniai langų angose, fasaduose ir stogų apdailoje. Čia natūraliai dera įvairių stilių bruožai: klasicizmo simetrija, istorizmo formų įvairovė, secesijos augaliniai motyvai, tautinio romantizmo paprastumas ir funkcionalizmo geometrinė logika.

Sovietmečiu (1950–1960 m.) Jūrmaloje buvo statomi tipiniai daugiabučiai ir didelio masto sanatorijos, dažnai nesiderinantys su istoriškai susiformavusia miestovaizdžio estetika. Tačiau pasitaiko ir sėkmingų pokario modernizmo pavyzdžių.

Šiuolaikinė Jūrmalos architektūra semiasi įkvėpimo iš praeities – dekoratyviniai fasadų elementai, tradiciniai masteliai ir proporcijos tebėra svarbūs modernių pastatų projektavime.